Kodėl nekompetencija plinta per dideles organizacijas

Daugumos Vakarų organizacijų širdyje yra paradoksas. Žmonės, kurie geriausiai dirba viename organizacijos lygmenyje, paprastai yra paaukštinami remiantis prielaida, kad jie bus kompetentingi ir kitame organizacijos lygmenyje. Įsivaizduoju, kad dauguma skaitytojų turės asmeninės patirties, kaip ši hipotezė praktiškai žlunga.

1969 m. Kanados psichologas, vardu Laurence'as Peteris, šį elgesį apibrėžė taisyklėje, kuri nuo to laiko tapo žinoma kaip Peterio principas. Štai jis:

Visi nauji nariai hierarchinėje organizacijoje kyla į hierarchiją tol, kol pasiekia didžiausią nekompetencijos lygį.

Tai nėra taip nesąžininga, kaip atrodo, sako Alessandro Pluchino ir draugai iš Katanijos universiteto, kurie pirmą kartą modeliavo tokį elgesį naudodami agentų sistemą. Jie sako, kad sveikas protas mums sako, kad narys, kuris yra kompetentingas tam tikru lygiu, taip pat bus kompetentingas aukštesniame hierarchijos lygyje. Taigi gali atrodyti gera idėja pakelti tokį asmenį į kitą lygį.

Problema ta, kad sveikas protas dažnai mus apgauna. Nesunku suprasti, kad naujos pareigos organizacijoje reikalauja skirtingų įgūdžių, todėl kompetentingas vienos užduoties atlikimas gali nelabai koreliuoti su gebėjimu gerai atlikti kitą užduotį.

Petras atkreipė dėmesį į tai, kad didelėse organizacijose, kuriose taikoma tokia praktika, neišvengiamai asmenys bus skatinami tol, kol pasieks didžiausią nekompetencijos lygį. Neišvengiamas rezultatas yra nekompetencijos plitimas visoje organizacijoje.

Dabar Pluchino ir bendradarbiai pirmą kartą imitavo šią praktiką naudodami agentų modelį. Žinoma, jie pastebi, kad tai žymiai sumažina organizacijos efektyvumą, nes per ją plinta nekompetencija. Kai kuriems vadovams tai turi būti nepatogi tiesa.

Bet ar yra geresnis būdas pasirinkti paaukštinimui skirtus asmenis? Pasirodo, kad yra, tarkime, Pluchino ir kt. Jų modelis rodo, kad kitos dvi strategijos pranoksta įprastą skatinimo metodą.

Pirmasis – pakaitomis pirmiausia reklamuoti kompetentingiausius, o paskui mažiausiai kompetentingus asmenis. O antrasis – reklamuoti asmenis atsitiktinai. Abu šie metodai pagerina arba bent jau nesumažina organizacijos efektyvumo.

Įdomi idėja, kurią būtų įdomu pamatyti įgyvendinant. Koks būtų tinkamas prizas pirmajam generaliniam direktoriui, įgyvendinusiam tokią politiką?

Nuoroda: arxiv.org/abs/0907.0455 : Peržiūrėtas Peterio principas: skaičiavimo tyrimas

paslėpti